Nuo 2008 m. Medininkų memoriale kiekvieną rudenį organizuojama Lietuvos Respublikos muitinės istorijos pamoka vyresniųjų klasių moksleiviams. Šis renginys skirtas Lietuvos muitinės atkūrimo metinėms paminėti ─ 1990 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Muitinės laikinąjį įstatymą.
Pilietiškumo pamoką veda vienintelis išlikęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas Tomas Šernas. Tomas moksleiviams ir svečiams pasakoja apie tai, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo iš naujo kūrėsi Lietuvos muitinė, su kokiais iššūkiais susidurdavo pirmieji pareigūnai, apie jų pasirinkimą tarnauti ir saugoti ant kojų besistojančią valstybę, tragiškus įvykius Medininkuose bei apie tai, kaip svarbu stengtis, kad bėgant metams ir dešimtmečiams istorija nebūtų iškraipoma ar juo labiau užmirštama.
Šio renginio metu moksleiviai gali apžiūrėti Medininkų memorialo vagonėlį, kuriame 1991 m. liepos 31 d. buvo nužudyti septyni valstybės sieną saugoję muitinės ir policijos pareigūnai, taip pat aplankyti dabartinį Medininkų pasienio postą, iš arti susipažinti su muitininko profesija, apžiūrėti mobiliąją rentgeno kontrolės sistemą bei kitą muitininkų naudojamą tikrinimo įrangą saugant išorinę Europos Sąjungos sieną.
Pamokos pabaigoje moksleivius kasmet pradžiugina nuotaikingas muitinės kinologų ir jų tarnybinių šunų pasirodymas, visi vaišinami karšta muitinės pareigūnių virta koše ir arbata.
Moksleivius atlydėję mokytojai džiaugiasi suteikta galimybe savo auklėtiniams gyvai, ne tik iš vadovėlių, perteikti svarbius mūsų valstybei istorijos įvykius. Ne vienas jų šį renginį pavadino puikia valstybingumo ir pilietiškumo ugdymo pamoka.
Nuo 2014 m. pilietiškumo pamoką papildė nauja tradicija – atvykstančių moksleivių prašome sukurti esė tema „Valstybė prasideda nuo sienos“.
2015 m. moksleivių kūryba
Ištraukos iš Tomo Šerno pamokos Medininkų memoriale:
„Kai nelydavo, nakvodavom miške. Nuolat kažkas pranešdavo, kad štai vėl kažkur netoliese važinėja OMON’as, kad jau artėja... Mes griebdavom vagonėlyje stovinčią sofą, kitus daiktus ir nešdavom į mišką. Kai pavojus praeidavo, vėl viską tempdavom atgal. Į postą. Gaila buvo daiktų, kuriuos OMON’as galėjo suniokoti.“
„Niekas negali žmogui liepti sutikti būti sušaudytam. Kritiniu atveju žmogus sprendimą priima pats. Taip ir mes. Vis girdėdavom kvietimą tarnauti pasienyje, muitinėje, girdėdavom apie OMON’o siautėjimą, deginimus, gąsdinimus. „Na, kiek gi galima? – daug kas iš mūsų pasakė tada sau“.
„Vagonėlyje nebūdavom ištisai. Žiemą jame šalta, vasarą nuo skardinio stogo taip saulė jį prikaitindavo, kad išbūti buvo sunku. Viršininkas dokumentus tvarkydavo miške ant kelmo, mes einantiems ir važiuojantiems vis sakydavom, kad čia – Lietuvos muitinė...“
„Atsipeikėjau nuo moters riksmo, kad visi čia negyvi. Pagalvojau: „Moterys. Jos kaip visada perdeda“.
Pastaba. Dėl dalyvavimo Lietuvos muitinės istorijos pamokoje, vykstančioje rugsėjo arba spalio mėn., prašome kreiptis į Muitinės departamento Komunikacijos skyriaus viršininko pavaduotoją Henriką Rukšėnienę el. paštu henrika.rukseniene@lrmuitine.lt
Informacija atnaujinta 2016-12-01
